A | B | C | D | E | F | G | H | I | Y | J | K | L | M | N | O | P | R | S | T | U | V | Z
Dainoms, pažymėtoms (a) raide, yra nurodyti akordai.
Kad ne auksinės vasaros, Ne mėlynos vosilkos, Nebūtume atėję čia, Kur slenka dienos pilkos. 2x2 Kur tas dulkėtas traukinys Taip toli nukeliavo, Prisimenu mamytę aš, Tas pievas, kur žaliavo. 2x2 Prisimenu gimtinę aš, Jos mėlyną padangę. Ar dar sugrįšime kada Į tėviškėlę brangią ? 2x2 Ir vėl bus vasara graži, Žydės vėl skaisčios gėlės. Nušluostyk ašaras gailias, Jaunystę palydėjęs. 2x2 Negaila tėtės nei mamos, Nei visko, ką turėjom. Tik gaila gaila Lietuvos, Kurią karštai mylėjom. 2x2 Šalie gimtoji Lietuva, Ar tavęs nemylėjom, Bet kad neliks mums vietos čia, Mes niekad netikėjom. 2x2
D A D D7
Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
G A D Hm
Kad nebetelpam mes į tą laivą.
Em A D Hm
Kur dalijomės duona ir saule
Em A D D7
Ir toks didelis buvo pasaulis.
Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Kad nebetelpam mes į tą laivą,
Visa galva mamas praaugę -
Tapome mes suaugę.
Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Kad nebetelpam mes į tą laivą,
Kur galėjome nors truputį,
Nors trumpai savimi pabūti.
Arba C G Am
Dm G C C7
Dm G C Am
Dm G C C7
G Am
Man vasara miške patinka:
D G
Ten daug visokių kirmėlių.
C
Ilgų gyvačių čia nestinga
D G
Anei gražuolių siurbėlių.
Štai šerno viduriai išvirtę,
Ten vartosi riebus žaltys
Ir klaidžioja tarytum girtas
Medžioklio sužeistas lokys.
G
Kaip gražu miške vasaros laike,
D7 G
Paslaptingai ilgu čia.
Jei jam pakliūsi, drauge mielas,
Tave jis dailiai sudraskys
Ir pagiedos už tavo sielą
Lakštingala galvažudys.
Ant kalėdinės eglutės Supas raibosios gegutės. Nežinia, ką jos kukuoja, Nežinia, ką iškukuos, Šakomis keliauja voras, Nuo žvakučių vaškas laša, Tyška vaškas ant stalelio Su vokais neatplėštais. Pakabinkit, pakabinkit Ant kalėdinės eglutės Stebuklingą vėrinėlį Aršibaldo vaizdinių. Kaip per ledą bėga pelės, Kaip klastingai žybsi akys, O už lango mėnuo dega, Rūksta kraterių anga. Į mane pro lango plyšį Žvelgia dulkinas praeivis, Ir per telefono kriauklę Gaudžiant jūrą išgirstu. Pasigirsta moters juokas, Bet staiga garsai nutyla, ir iš radijo antenos Kals pamažu kulka. Pakabinkit, pakabinkit Neramios tylos girliandą, Sprangią naikintuvų tylą Užrakintą po žeme. Pakabinkit, pakabinkit Ant kalėdinės eglutės, Sprangią naikintuvų tylą Užrakintą po žeme.
Kaliausę ne iš kelmo spyrė, Ji padaryta iš gerų daiktų, Puikiausios kelnės, švarkas kaip nulietas. Ar tu matai, kiek daug sagų? Kodėl? Cha cha. Kodėl mane taip dailiai puošia, Atleiskit, šitą pasakyt sunku, Žiūrėk, aplink - paukšteliai čiulba, laukas ošia. Pasaulis toks gražus. Todėl: Kaliause būt nebloga, Padėtis aukšta, patogi, Ir visas laukas kaip ant delno, bet... Kad pravardžiuoti ją paliautų, Kad negirdėtų apkalbų, Reikia proto šiaudinei kaliausei, Truputį smegenų. Kad nestypsotų vidur lauko, Gyvent galėtų kaip visi, Reikia proto šiaudinei kaliausei, Laiminga būtų ji. Vienu žodžiu puikia kaliause, Kai tik padarė, aš iškart tapau. Viena bėda - jei ko paklausi- Neklausk: aš neprotingai atsakau! Tai labai blogai! Ne!
Kalnuos dainuoja rageliai uli uli jo Ir žydi gėlės tenai kalnuos. Kai tykus vakaras ateina, Saulutė leidžias už kalnų Ir tolumoj nakties padangėj Sumirga tūkstančiai žvaigždžių. Kai saulė rytmetį pakyla, Žibutės rymo pakely Ir piemenaitės bandą gena Tenai toli toli toli. Tada aš vėl tavęs ilgiuosi Ir laukiu žydinčiam sode, O akys skęsta tolumoje: Gal pamatysiu aš tave.
Am Dm Am E Am E Čiūčia liūlia, mik, vaikeli, šilko pataluos, Am Dm Am E Am Čiūčia liūlia, karalių pasaką sapnuok, Čiūčia liūlia, mik, vaikeli, merki akeles, Čiūčia liūlia, sapne skaičiuoki žvaigždeles. A E Kai tik vaikelis liūlia liūlia, E A Kai tik užmiega jis ramiai, A E Ar saulė šypsos ar mėnulis, E A Mes galim šokt ir dūkt linksmai. Am D Kai tik vaikelis liūlia liūlia, D A Kai tik užmiega jis ramiai, A E Ar saulė šypsos, ar mėnulis, E A Mes galim šokt ir dūkt linksmai.
G C G
Kartą sename miške
C D G
Stovėjo pasakų trobelė.
G C G
Kartą tam pačiam miške
C D G
Gyveno pasakų senelė.
C D G Em
Ir sekė pasakas ji savo anūkėliams,
Am D G
Gražias, nepaprastas.
C D
Ir džiaugės, juokės, lakstė
G Em
Visi ten kaip pašėlę -
C D G
Gera buvo gyvent sename miške.
Kurgi tie vaikystės sapnai,
Kurie aplanko kiekvieną?
Kam gi tu juos sapnavai,
Jei jie neišsipildė šiandieną?
Močiute mano mylima,
Kodėl nepažinau tavęs,
Nors tu buvai man tik viena?
Vaikystės pasakas, deja,
Man sekė tik mano mama,
Močiute, kur buvai tada?
Kas ten po mano sodelį vaikščiojo, Tykiai pamažu uliavojo? Gal ten tėvulis bitelių dabojo, Tykiai pamažu uliavojo. Kas ten po mano svirnelį vaikščiojo, Tykiai pamažu uliavojo? Gal ten motulė drobelių dabojo, Tykiai pamažu uliavojo. Kas ten po mano stainelę vaikščiojo, Tykiai pamažu uliavojo? Gal ten brolelis žirgelių dabojo, Tykiai pamažu uliavojo. Kas ten po mano darželį vaikščiojo, Tykiai pamažu uliavojo? Gal ten sesulė rūtelių dabojo, Tykiai pamažu uliavojo.
C Galima numirt iš juoko - Tupi katinas ant stogo G Ir nežino, neišmano, Kaip nulipti nuo to namo. C G Lipk! Ne! Lipk! Ne! Saugo katinas anteną, Saugo naktį, saugo dieną. Tik nežino, nuo ko saugo - Nuo savęs ar kokio kauko. Lipk! Ne! Lipk! Ne! Škac! Miauuu!
A G A C Kažkas atsitiko - mergaitė supyko, Per vidurį kino paliko vaikiną. Vaikinas Martynas per vidurį kino Mergaitę prie durų stabdyti mėgino. Cho-cho, cho-cho-cho-cho... Kažkas atsitiko - vaikinas sutriko, Pamiršti negali mergaitės panelės. Įtikti mėgino vaišino ją vynu Ir vėl apsiriko - mergaitė supyko. C G Am Ne tau, Martynai, mėlynas dangus, Ne tau, berneli, rožėm klotas kelias Ir vėl vienam teks grįžti į namus, Ieškok, Martynai, prastesnės panelės. Kažkas atsitiko - vaikinas supyko, Nesiseka kalbos - visur lieka kaltas. Prakeikta panelė - kaip rasti raktelį, Kaip vėl sugrąžinti vienintelę viltį?
G C D Am G
Ilgas kelias tarp trumpų naktų,
Ilgas kelias, bet man vėl neramu.
Dvelkia naktys virpančiu šalčiu.
Aš norėčiau priglust prie tavųjų pečių.
Aš miegočiau tavo glėbyje
Ir sapnuočiau mudu danguje,
Bet keliauju aš kažkur toli.
Kur dingai, miela, šiam ilgam kely?
D G D Am
Su tavim kartu, būt su tavim kartu,
C D
Prie tavęs prisiglausti.
D G D Am
Man labai sunku, kur tu pradingai,
D
Pradingai?
Ilgos naktys, žvaigždės danguje,
Pasiilgau būt tavo glėbyje.
Keistos mintys sukasi ratu.
Kelias pasibaigs ir vėl mes būsim kartu.
G D D7 G
Mano miela kerėtoja, pasakyk, kur dingai?
G D D7 G G7
Ar likimo karietoje mes keliausim ilgai?
C G
Pasakyk, ar beatmeni, kaip prie upės kadais
D D7 G
Visus didelius akmenis išrašei mūs vardais?
Man be galo norėjosi ilgą pasaką sekt.
Tavim žvaigždės gėrėjosi ir nemigo pernakt.
Per audras ir per tylumą aidas nešė mane.
Tavo rankų šilumą švelniai saugau delne.
Kyla saulė žydrynėje, debesėliai balti.
Tavo antakių linija, šypsena ta pati.
Na tai kas, mano deimante, kad raukšlėjas kakta -
Ta pati palikai man tu, nors kas dieną kita.
Už krosnies palei kaminą kompanija yra, Senelį jie palinksmina kasnakt gera daina. Vos vakaras ateina, nesulaukę net nakties, Svirplys ir tarakonai traukia dainą iš peties. Kartą senelis gavo nuodo be galo gero, Manė, gal šitas nuodas duos dainininkams garo. Naktį gerai miegojęs, rytą eis pažiūrėti, o ten Už krosnies palei kaminą kompanija sena, Senelį pasitinka jie su ta pačia daina. Sukirtę baisų nuodą net nemirkteli akies, Svirplys ir tarakonai traukia dainą iš peties. Senis visai supyko, gavo jis dinamito, Krosnį jis susprogdino, namo langai iškrito. Naktį gerai miegojęs, rytą eis pažiūrėti, o ten Ant nuolaužų krūvos baisios kompanija sena, Senelį pasitinka jie su ta pačia daina. Sprogdinimas jiems nepakenkė, ir kas gi patikės - Svirplys ir tarakonai traukia dainą iš peties. Senį lyg žaibas trenkė mato, visai blogai, Bėga į šiaurės polių ten gal neras draugai. Sėdi ant šiaurės poliaus, žiūri - o gi jo terboj oi oi Kamputy įsikūrusi kompanija sena, Senelį pasitinka jie su ta pačia daina. Pamerkia akį, šaiposi: tik neprarask vilties. Svirplys ir tarakonai traukia dainą iš peties.
C G
Už pečiaus pas senelį kompanija smagi,
C
Ūseliais diriguoja, dainuoja jie visi,
C7 F
Linksmai vakarieniauja, net dreba papečkys -
C G C
Tai tarakonai keturi ir draugas jų svirplys.
C G G7 C
Keršyt sumanė senis - nulėkė turgelin,
G G7 C
Nuodų ten prisipirko, bėrė juos papečkin.
F C D G
Naktį ramiai miegojo, rytą už pečiaus žvilgt,
G7
O ten...
Vėl ta pati kompanija - ir šiandien sėdi ji,
Ūseliais diriguoja, dainuoja jie visi,
Skaniai surijo nuodus, o ką dabar darys
Tie tarakonai keturi ir draugas jų svirplys?
Senis supyko baisiai - ne, jis nedovanos:
Sviedė jis dinamitą užpečkin ant aslos.
Pečių sugriovęs žiūri: reiktų šiukšles iššluot,
O ten...
Tarp dulkių ir griuvėsių kompanija žvali,
Ūseliais diriguoja, dainuoja jie visi,
Baisus sprogimas buvo, bet nieks neišlakstys:
Nei tarakonai keturi, nei draugas jų svirplys.
Senis likimą savo keikė labai, labai.
Bėgo į Antarktidą - štai kur saugu tikrai.
Tempė ten lagaminą, kai atidarė jį,
O ten...
Prie dangčio prisiglaudus kompanija smagi.
Ūseliais diriguoja, dainuoja jie visi.
Ausis pastatę laukia, ką senis pasakys,
Tie tarakonai keturi ir draugas jų svirplys.
C G Am
Kiekvieną rytą mano nubudimas
F G C G C
Gražus kaip pasaka. Ir aš nebegaliu
C Em Am
Žinot, iš kur dangus šviesos tiek imas
F G
Ir kur tiek saulėj aukso spindulių.
F G C C7
Visi pasauly nori būti mylimi,
F G C C7
Visi praeina žemę, alkdami šviesos.
Dm Am
Ir perdegę troškimų ugnimi,
F G
Ir nenumaldę sielos alkanos.
Šiąnakt sapne kažką regėjau mielo...
Dabar diena gražiai kaip sapnas išsiskleis
Ir mano ilgą rūsčią metų gėlą
Apkės džiaugsmingos saulės spinduliais.
C Am G
Koks vakaras ilgas, kaip širdį man gelia.
C Am
Nuskink man jazminą, baltoji varnele.
Dm G Am
Nuskink man jazminą balčiausių žiedų.
Dm G Am
Sakyk man, kad žemėj tavęs nerandu.
Koks vakaras ilgas - tokio nemačiau.
Nuskink man, varnele, jazminą greičiau.
Nuskink man žiedelį iš pat pažemės.
Nuskink, savo lūpom lapus pažymėk.
Koks vakaras ilgas, baltoji varnele.
Nuskink man jazminą ne baltą, tai žalią.
Nuskink man jazminą, neskinki, nereik.
Baltoji varnele, atskrisk ar ateik.
C G C C7
Ir maža kregždutė pasigenda
F G C
Savo gimtojo lizdelio,
Am Em F C
Per Atlantą nepavargus skrenda -
Am G C
Ilgesys jai rodo kelią.
Už kalnų, už girių ir už klonių
Alpsta jos maža krūtinė, -
Atsikvėps jinai tiktai kelionėj,
Tik mieloj, savoj gimtinėj.
Svetimieji debesys per sunkūs,
Svetimų padangės žemos,
Tik tėvų žemelėj Dievo ranką juntam,
Ir giedroj, ir vėtroj ramūs.
Ir maža kregždutė čia nebijo
Nei kalnų aukštųjų aro,
Ir be saulės žydi čia laukų lelijos,
Ir gyvent ir mirt tėvynėj gera
C G C
Buvo žalias žalias krokodilas.
G C
Jis skrajojo aukštai virš debesų.
Dm Am
Vieną kartą skrido jis dangum,
E Am (G)
Nes gandrai pavaišino jį alum.
Baltą varną skrisdamas pamatė
Ir nuraudo jo žali žandai.
Varna stabtelėjo, o po to paklausė:
- Krokodile, kodėl gi tu skraidai?
Krokodilas nieko neatsakė,
Nes jis buvo labai labai drovus.
Jam patiko baltas baltas debesėlis
Ir mėlynas, ir mėlynas dangus.
Balta varna nieko neatsakė,
Nes ji buvo labai labai keista:
Rausvą snapą, rausvą snapą ji turėjo,
O be to, ji buvo visiškai balta.
Krokodilas jai nusišypsojo,
Varna mirktelėjo jam kaire akim
Ir pamilo vienas kitą du keistuoliai,
Ir apmėtė vienas kitą debesim.
Jeigu žemėje gyventi nusibodo,
Jeigu žemėje gyventi nuobodu,
Krokodilais ir varnom apsimeskim
Ir skrajokime aukštai virš debesų.
Arba D A D
A D
Em Hm
Fis Hm
C G
Pasauly daugel paslapčių,
Įspėti jas galingų reik pečių.
Tik tas, kas naršo po gūdžias gelmes,
Pasieks skaidrias žvaigždžių erdves.
Nereikia pergyvent, oi ne,
Kad kurmiai rausias po žeme.
Naktis už lango ar diena,
Nuo išradimų svaigsta man galva.
Aš geomokslo pradmenis kuriu,
Aš naują žodį geografijoj tariu.