A | B | C | D | E | F | G | H | I | Y | J | K | L | M | N | O | P | R | S | T | U | V | Z
Dainoms, pažymėtoms (a) raide, yra nurodyti akordai.
C G Tai smagu lauke per lietų, tra lia lia. C G Musė bėga, bitė bėga su pele. F G Mes lietaus visai nebijom, ne, ne, ne. F G Nuo lietaus mes turim skėtį, tra lia lia. C Ropi ropi ropinėjam, F Ūsą kraipi kraipinėjam, G Čiuži čiuži čiužinėjam C Tarp žalių žolių. Uosti uosti uostinėjam, Žiūri žiūri žiūrinėjam, Ropi ropi ropinėjam Pamažu. Kai lašai nustojo kritę, tra lia lia. Musė grįžo, bitė grįžo su pele. Mes nei grįžom, nei išbėgom, ne ne ne, Žalią skėtį pasidėjom po egle.
Kai aš buvau toks mažas, kad tilpdavau ant delno, Nukrito vienas lašas, supylė visą kalną, Kai aš suplėšiau kelnes ir gėriau menkės taukus, Žinojau diržo kainą, žinojau ir nelaukiau. Viens, du, trys, aš esu karys, Jei pabėgsi, neisi žaisti, viens, du, trys. Kai žaidėme vestuvėm, kai aš buvau nuplikęs, Kai kiemo parduotuvėj pirkau visai už dyką, Nuo seno puodo dangtį ir paprastą švilpynę, Kai man išmušo dantį iš kito kiemo 'vyrai'. Nubrozdintos lig kelių kojos lyg švininės, Ir vakaras ateina su bulviniais blynais, Kai aš buvau toks mažas, kad tilpdavau ant delno, Dabar nukrito lašas, tik va nėra to kalno...
Am F C G Am
Tą vakarą tamsų aš ant stogo lipau
F C G Am
Norėjau išvysti, ką senai pamiršau.
F C G Am
Norėjau pajusti svaigų orą dangaus,
F C G Am
Nuo jo užsimerkti ir savęs paklaust:
Em F (G Am)
Klausyk, žmogau,
Klausyk, nenusisuk,
Ko ieškai čia?
Vaikystė baigės juk.
Dar būdamas vaikas aš užlipdavau čia
Ir kojas nukaręs svajojau nakčia
Džiaugiaus, kad esu taip arti prie dangaus
Kad ranką prie čerpių galiu priglaust.
Tą vakarą tamsų aš ant stogo lipau
Norėjau išvysti ką senai pamiršau.
Džiaugiaus, kad esu vėl čionai,
Vaikystė sugrįžo lyg seni sapnai.
Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, Nežinodami kodėl ir kam, Jeigu šita žemė kam priklauso, Tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Mes gi esam tie, kurie jų laukia, Laukdavo ir lauks visais laikais. Tik tarp jų mes jaučiamės suaugę, O be jų mes irgi kaip vaikai.
G Am G Hm
Vakarą tylų, kai atsiveria dangus,
C G Am D
Aš jaučiuos toks jaukus lyg rudens lietaus žmogus.
G Am G Hm
Iš numirusių tolių, iš nežinomų kraštų
C G C D
Grįšiu aš, grįši tu, ir kartosime abu:
G H
Laimingų Naujų, laimingų Naujų!
Em C G
Gal kas nors neišgirs ir neateis,
Em E7 Am D
Ir praplauks pro šalį tirpstančiais ledais.
G H
Laimingų Naujų, laimingų Naujų!
Em C G
Gal kas nors nesupras ir neatleis,
Em E E7 Am D
O tu pakelk linksmybės taurę su draugais
Am D G
Ir tau atleis.
Tu man atleiski, jei buvau tau neteisus,
Juk esu tik žmogus, bet užmirškime vargus
Ir gyvent šimtą metų palinkėsiu tau karštai.
Gims vaikai, bus draugai, bus Naujieji, ir gerai.
Gal gale ir bus gerai...
Arba G Am G Hm
C G Am D
G Am G Hm
C G Am D7
G H7
Em C G
Em E E7 Am D
G H7
C Em C G
Em E E7
Am D Am D G
G Am G Hm
C G Am D
G Hm G Hm
C G Am G
Am D7
Valio Pūkuotukui! Valio, bet kam? Meškiukui drąsuoliui! Meškiukui kokiam? Aš maniau, kad jūs žinojot: Kai prakiuro lyt dangus, Jis išgelbėjo draugus Nuo atslinkusio pavojaus. Valio Pūkuotukui! Valio, bet kam? Meškiukui drąsuoliui! Meškiukui kokiam? Gi Mikei - laivų išradėjui! Kam kam? Mes tokių negirdėjom! Buvo kartą Pūkuotukas, Sumanus toksai meškiukas, Gal jis plaukt ir nemokėjo, Bet sulaukęs gero vėjo Tuoj laive bures iškėlė! Ką iškėlė? Ką iškėlė? Tiesą sakant, neiškėlė. Jis tik yrės pamažėle Savo nuostabiam laive. Kur jis yrės? Ir kada? Tiesą sakant, ne laive, Nes turėjo tik molinę Tuščią didelę puodynę, Bet vis tiek ją pabalnojęs Pūkuotukas drąsiai jojo Ir išgelbėjo draugus! Mus išgelbėjo ar jus? Visus! Valio Pūkuotukui! Valio, bet kam? Meškiukui drąsuoliui! Meškiukui kokiam? Gi Mikei - laivų išradėjui! Valio Mikei - protingam meškiukui, Valio nuostabiajam Pūkuotukui! Valio!
A
Aš labai bijau varlės,
E A
Tiek mažos, tiek didelės.
Nors ta baimė neprotinga,
Bet varlė man nepatinka, nepatinka, ne, ne.
Nebraidau basom po rasą.
Jeigu norite, už drąsą
Galit dvejetą rašyt,
Bet varlė man negraži, negraži, ne, ne.
Nors iš baimės aš drebu,
Šiaip jau varlę aš gerbiu:
Į mane kai pasižiūri, aš matau,
Kad proto turi, proto turi, oho.
Sako, ji labai naudinga:
Čiumpa vabalą už kinkos
Ir prarijus tą kenkėją
Žemės ūkį pakylėja, žemės ūkį pakylėja.
Gal ir pakylės, gal ne,
Bet džiaugiuos, kad ji mažytė,
Būtų didelė - mane
Patį pirmąjį prarytų, patį pirmąjį - niam niam.
Braška ledas pamažu, pamažu, Plaukia lytys žu-žu-žu, žu-žu-žu. Irias varna lytele, lytele, Pilko ledo valtele, valtele. Varna, varna, kur iries, kur iries? Kur iriuosi - į marias, į marias. Suksiu lizdą pamary, pamary, Augs varniukai keturi, keturi. Augs varniukai keturi, keturi, Bus jūreiviai, plauks toli, plauks toli, Plauks narsuoliai nebijos, nebijos, Mamai silkių prižvejos, prižvejos.
G Hm
Gyvenime būna labai šviesios naktys:
D C G
Lig ryto siūbuoja naktelės žiedai.
G Hm
Naktelės žiedai dangaus pakraščiais,
D C Am D
Skiauterių baltų pilna siūbavimo.
Am D
Kada gi paliausi, širdele manoji,
G Em
Siūbuot siūbuoti naktelės žiedais,
C D G Em
Siūbuoti naktelės žiedais,
C D G
Naktelės žiedais?
Pjaučiau pripjaučiau žiedų baltųjų,
Kuomet pasiilgstu skaistaus šviesumo.
Šviesu šviesuosiu savo širdele
Naktiniu žiedu palei tavo kojas.
Skrisk, svajone, sparnuotoji mano, Kur kalneliai ir lygumos žalios, Kur švelnus taip malonus vėjelis, Kur toks žydras gimtasis dangus. Nusileiski pakrantėn Jordano, Prie Siono tvirtovės griuvėsių, O Tėvyne, tave ten girdėsiu, Brangų balsą ramus ir džiugus. Aukso arfa poetų garsiųjų, Ko likai tu bebalsė Tėvynei? O pažadink man meilę krūtinėj, Užmigdytas suvirpink stygas. Iš vargų ir dejonių graudžiųjų Mus išvesk į palaimintą šalį. Lai aukštybių Jėga Visagalė Mums skausme sugrąžina jėgas.
Gražiausios spalvos turi rast vietą sau širdy, O širdyje lietuvio brangiausios spalvos trys: Geltona spalva - tai saulė, Žalia - tai laukų spalva, Raudona spalva tai kraujas. Kartu jos - tai Lietuva. Mums pavydėjo saulės, žalios laukų spalvos, Tik negailėjo kraujo žemelei Lietuvos. Ne kartą bandė priešai spalvas šias sunaikint, Bet jos ryškiau tik švietė ne bokštuos, o širdy. Ir jas dabar pakeisti jau niekam nevalia. Jos reiškia mūsų laisvę, jos - mūsų vėliava.
Oi daug, oi daug senesnė už pasakas senas, Už priešaušry prie girnų sudėtąsias dainas. Senoj dainoj liūdnoka, naujoj - veržli, jauna. Gimtoji mano kalba, vienintelė viena. Kai Vytautas rikiavo Prie Žalgirio pulkus, Tai tu, tai tu pakėlei mūs protėvių kardus. Dangstei kardu nuo smūgių ir koveis kruvina, Gimtoji mano kalba, vienintelė viena. Aš tavo kūnas, kraujas, tu - aš, o aš - tai tu. Jei mūsų ir nebūtų, skambėtum čia aidu. Tada pragystų paukščiai lietuviška daina, Gimtoji mano kalba, vienintelė viena.
D A D
Kur Dievulis saugo lietų, dangų, kur alyvose
D A D
Ten paukšteliai gieda, švyti žuvys ežerų dugne.
D A D
Pažiūrėjęs į leliją vėjas tyliai pasakys:
G D G Hm Am D
Viešpaties lelija, Viešpaties lelija.
D G A
Lietuva - vėjuose lelija,
D G A
Lietuva - mariose lelija,
Hm G D G Hm G A D
Lietuva mana Lietuva.
Žalvarinių abrozdėlių veidą ramų pakelėj
Guodžia kalbina sidabriniai spinduliai.
Kur Dievulis saugo, sėja amžinąjį sodą, ten -
Viešpaties lelija.
Aušta aušrelė, netoli diena, Rengiasi į kovą visa Lietuva, Vilniaus kalneliai, sveikiname jus, Ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus! Mūsų vadai narsūs veda mus kovon, Drauge palaidos žemėn juodon. Vilniaus kalneliai... Priešo mes nebijom, nebaisi mirtis, Karžygiui brangesnė yr garbė, šalis! Vilniaus kalneliai... Šimtametės pušys čia mus apraudos, Siūbuodamos vėjo mums dainas dainuos. Vilniaus kalneliai... Čia sena motutė mūs neapraudos, Tik raiba gegutė kartais užkukuos. Vilniaus kalneliai... Neraudok, meilute, žuvusio kovoj, Man ramu miegoti žemėj mylimoj. Vilniaus kalneliai... Čia papūtus vėjui krinta kai kada Ant karžygio kapo sidabro rasa. Vilniaus kalneliai... Jei ašaros krinta nuo pušų senų, Neraudok, mieloji, man miegot ramu! Vilniaus kalneliai... Aš ir tą atminsiu mirties valandoj, Jog esu lietuvis, gimęs Lietuvoj. Vilniaus kalneliai... Drąsiai broliai ženkit, būkite tvirti, Ruoškitės į kovą - jau priešai arti... Vilniaus kalneliai, sveikiname jus, Ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus!
Visą dieną nuo pat ryto mama Zosę budino: -Kelkis šieno grėbt! Zosė nesijudino. Visą dieną nuo pat ryto Tėvas Jurgį budino: -Kelkis šieno vežt! Jurgis nesijudino. Ir gražiuoju, ir piktuoju Tėvas Jurgį budino: -Zosei pirštis gal važiuojam! Jurgis nesijudino. Miegas didelis kenkėjas, Miegas žmogų sendina, Zosė liko netekėjus, Jurgis liko senberniu.
D G
Visi kartu, visi drauge,
Hm Em A
Ne vieną vakarą, ne vieną dieną
D G
Dalijomės džiaugsmu, skausmu,
Hm Em A
Ne vieną vasarą, ne vieną žiemą.
D A
Kartu, vėl visi kartu
G D A
Dainuosime "Ilgiausių metų".
Visi kartu, visi drauge
Pakelsime taures prie lūpų.
Nors taurėse švarus vanduo
Vis tiek išgersime lig dugno.
Minutės bėgs, daina nutrūks
Ir mes paliksim šitą salę.
Už šitos salės durų slenksčio
Paliksime širdies dalelę.
Visos upės akmenuotos, Ech, visos upės akmenuotos - Nėra iš ko gerti. Parsivedžiau jauną žmoną, Ech, parsivedžiau jauną žmoną - Nėra už ką barti. Ir pabariau kartą vieną, Ech, ir pabariau kartą vieną - Verkė visą dieną. Nuo to laiko, neduok Dieve, Ech, nuo to laiko, neduok Dieve, Daugiau nebebarsiu. Pats sau virsiu, pats sau kepsiu, Ech, pats sau virsiu, pats sau kepsiu, Patsai uliavosiu. Karves šersiu, kiaules melšiu, Ech, karves šersiu, kiaules melšiu, Pats vaikus gimdysiu. Ir pabandžiau kartą vieną, Ech, ir pabandžiau kartą vieną - Daugiau nebandysiu.